Probleminių dirvų dirbimas

Kuo ilgiau ir intensyviau dirbama žemė, tuo labiau ji blogėja, tampa supuolusi, nepralaidi orui ir vandeniui. Taip pat sunaudojamos maisto medžiagos, o nereikalingi elementai susijungia į kenksmingus junginius, dėl ko dirva uždruskėja. Dėl šių ir dar begalę kitų priežasčių augalai prastai auga ir dera. Šalia šitų problemų esanti dar ir pagrindinė „bėda“- itin prastas dirvožemis- po kelerių daržininkavimo metų, tiesiog „paėda širdį“ ir dažnai didesnę daržo dalį nusprendžiame užsėti žole.Toliau patarsiu, kai reikia įdirbti “nelabai tikusį” dirvožemį.

Smėlinga žemė. Šios dirvos turi visą eilę gerų savybių: jos visada purios, nesupuola, neužmirksta, nesusidaro pluta, visada šiltos, nesunkiai įdirbamos. Tačiau, tokia dirva yra nepuveninga ir dėl to nederlinga, rūgšti, labai laidi vandeniui. Dėl to labai greit išsiplauna maisto medžiagos. Todėl itin svarbu tokią žemę kaip galima dažniau praturtinti organinėmis medžiagomis ir kuo ilgiau jas išlaikyti.

Vienas iš paprastesnių būdų yra lubinų auginimas (garstyčios tokiai dirvai mažiau tinkamos). Tai vertinga trąša, galinti pakeisti mėšlą. Gumbelinės bakterijos, esančios ant jų šaknų, sukaupia labai daug azoto. Be to, lubinai, turėdami galingą ir gilią šaknų sistemą, iš gilesnių dirvos sluoksnių susigaudo vandenį, taip pat fosforą ir kalį, tad ariamajame sluoksnyje pagausėja ir šių elementų.

Smėlį taip pat galima pagerinti sunkiu priemoliu. 1kv.m dirvos jo reikėtų užvežti 100-150L, paskleisti paviršiuje ir įterpti 25-30 cm gylyje. Paskui patręšti organinėmis trąšomis. Kuo daugiau duodama organinių trąšų, tuo geriau.

Smėlingų dirvų tręšimas azotinėmis trąšomis turi būti labai atsargus. Pavasarį, kai drėgmės dar daug, gausiai patręšus azotu, užauga dideli lapai, kurie vėliau garina labai daug vandens ir augalas pradeda skursti. Šiose dirvose geriausia naudoti nerūgščias trąšas: kalcio salietrą, kalcio amonio salietrą, natrio salietrą. Šias trąšas išbarstyti prieš pat sėją ar iškart po jos. Jei reikia, vėliau galima patręšti papildomai.

Kitos trąšos, kurias geriau naudoti lengvose dirvose: superfosfatas, kalio magnezija, kompleksinės NPK trąšos.

Organinių trąšų naudojimas lengvose dirvose taip itin svarbus. Iškračius mėšlą, jį reikia iš karto įterpti. Palaikius vieną parą, neapartas mėšlas praranda savo efektyvumą 15 proc., o 3 paras-iki 25 proc. Aparti reikia 20-25cm gyliu, kad taip greit nesupūtų ir neišsiplautų. Taupant , mėšlu tręšiamos duobutės, vagos, lizdai ir pan. Kompostą, kaip ir mėšlą, įterpti reikia giliai, 20-25 cm.

Apibendrinant galiu pasakyti tiek:

-itin lengvas dirvas reikia kuo mažiau arti, kasti ar intensyviai purenti,

-visus darbus atlikti greitai, ypač pavasarį,

-visokiais būdais taupyti drėgmę. Smėlio dirvą reikia dažnai laistyti, bet ne per daug, kad vanduo sudrėkintų tik šaknų zoną ir neišplautų maisto medžiagų. Patarčiau žemę apie augalus mulčiuoti durpėmis, nupjauta vejos žole, nuravėtomis piktžolėmis, juoda agroplėvele. Kai kas naudoja senus laikraščius, išardytas kartonines dėžes ir pan.

-smėlio dirvoje vietoj intensyvaus dirbimo bemaž nepertraukiamai turi būti auginami augalai.

Molinga žemė. Labai svarbu, kad sunkiose dirvose būtų tinkamas drėgmės ir oro santykis. Sunkiame dirvožemyje labai sumažėja drėgmės atsargos, tad augalai ypač nukenčia nuo kritulių pertekliaus arba sausros. Molingi dirvožemiai mažai laidūs vandeniui, o stipriai suslėgti gilesniuose sluoksniuose jie gali vandens visai nepraleisti.

Sunkius dirvožemius tręšti organinėmis trąšomis svarbu ne tik dėl augalų derliaus padidinimo, bet ir dirvožemio gerai būklei palaikyti. Mėšlo, komposto, žemapelkių durpių, pjuvenų įterpimas- visos šios priemonės yra geros. Reikia tik paminėti, kad jas įterpti reikia iš rudens, negiliai, gal 15-20cm gyliu. Naudojant durpes ir pjuvenas, papildomai patręšti kalkinėmis medžiagomis ir šiek tiek azotinėmis trąšomis. Nuo to pagerėja dirvožemio struktūra, sumažėja jo kietumas, dirvožemis tampa poringesnis, jame išsilaiko daugiau drėgmės.

Dirvą gerina ir augalai. Molingų dirvožemių savybes gerinti ir palaikyti galima auginant juose tam tikrus augalus. Armens sluoksnis labai pagerėja po įvairių ankštinių žolių auginimo, o poarmeninis – po giliašaknių augalų (liucernų, rapsų, aliejinių ridikų, baltųjų garstyčių). Dirva pagerės paprasčiausiai pasodinus bulves. Jau po vienų metų pastebėsite puresnę žemę. Natūralus biologinis dirvos purenimas dažnai būna net veiksmingesnis už mechaninį.

Molį taip pat galima pagerinti įterpiant smėlio.1kv.m dirvos jo reikėtų užvežti 150-200L, paskleisti ir įterpti, po to gausiai patręšti organinėmis trąšomis.

Galiausiai galiu pasakyti, kad dėl molingo dirvožemio naudojimo nukenčia aplinka: į atmosferą patenka daugiau azoto ir anglies junginių, dirvožemio dulkių, nuplaunama daugiau pesticidų, trąšų, sulėtėja jų skaidymas. Augalų nepanaudotos, išplautos maisto medžiagos teršia vandenis. Blogėjant augalų augimo sąlygoms, jiems reikia daugiau trąšų ir pesticidų. Dirvožemyje sumažėja naudingų mikrobų, didėja dirvos erozija ir taip be galo be krašto. Kompleksiškai dirvožemio savybes gerinti ir jas palaikyti būtina, nes tik tuomet galima tikėtis gausaus ir pastovaus derliaus. Žemė už rūpestį skolinga nelieka.

Durpiniai dirvožemiai. Durpės turi labai didelį vandens imlumą. Nežiūrint į tai, sausesniu metu augalai drėgmės pritrūksta. Durpėse būna labai dideli temperatūros svyravimai, ilgai neišeina pašalas, pasitaiko labai vėlyvos šalnos, karštą dieną dirvos paviršius labai įkaista. Taip pat durpyne labai mažai fosforo ir kalio, bet daug azoto. „Išplėšiant“ durpyną, pirmiausia reikia giliai suarti, velėną suverčiant į vagų dugną. Vėlesniais metais dirvą įdirbti visai negiliai-15-20cm, kad nebūtų be reikalo garinama drėgmė. Tokioje dirvoje po sėjos būtinas „volavimas“. Tai daroma tam, kad sėklos vienodžiau sudygtų ir tam, kad per žiemą šalčio iškilnotas durpes suspaustų.

Kalvos. Jei turite daržą tokioje vietoje, dirbti reikia vadovaujantis dirvosaugos principu:

-lysves ar vagas reikia daryti skersai šlaito, kad kuo mažiau nusiplautų ar kitaip ardytųsi dirvožemis;

-pavasarinius darbus pradėti kuo anksčiau ir, kaip galima greičiau, juos užbaigti. Pirmiausiai įdirbti pietinius-vakarinius šlaitus, vėliau-viršūnė, paskiausiai vidurines dalis ir pašlaites;

-žemę įdirbti negiliai, 15-20cm gyliu;

-šlaito viršuje sėti 1 cm sekliau, nei pašlaitėse;

-azotines trąšas geriau barstyti augalams sudygus ar šiek tiek vėliau;

-rudenį daržą reikėtų sutvarkyti iki spalio 1 d.

Jei sklypo paviršius ne itin pasviręs ( 5m ilgio atkarpai tenka 1 m aukščio skirtumas), patarčiau įrengti terasas. Taip bus išvengta ir dirvos erozijos ir maisto medžiagų nuplovimo. Jei šlaito nuolydis į šiaurės pusę, terasos daromos 3,5-4 m pločio, jei į pietų-2,5-3 m pločio. Išilgai terasos daromas nuolydis vandeniui nutekėti. Jo gale padaromas latakas vandens pertekliui nubėgti, kuris sutvirtinamas velėna, medinėmis lentomis ar specialiomis priemonėmis. Terasos kraštus patarčiau apsėti žole, kurią nupjovus panaudotumėt kaip mulčą. Labai stačiuose šlaituose geriau įrengti pavienes 2-3 m skersmens aikšteles ir ten sodinti augalus.

Paradoksas, bet kuo ilgiau ir intensyviau dirbama žemė, tuo labiau ji blogėja, tampa supuolusi, nepralaidi orui ir vandeniui. Taip pat sunaudojamos maisto medžiagos, o nereikalingi elementai susijungia į kenksmingus junginius, dėl ko dirva uždruskėja. Dėl šių ir dar begalę kitų priežasčių augalai prastai auga ir prastai dera. Šalia šitų problemų esanti dar ir pagrindinė „bėda“- itin prastas dirvožemis- po kelerių daržininkavimo metų, tiesiog „paėda širdį“ ir dažnai didesnę daržo dalį nusprendžiame užsėti žole.Toliau patarsiu, kai reikia įdirbti “nelabai tikusį” dirvožemį.

Agroperlito ir vermikulito naudojimas dirvai pagerinti. Tai mineralinės kilmės, bet skirtingos sudėties medžiagos, labai panašios savo savybėmis ir paskirtimi:

-pagerina smėlingų ir molingų dirvožemių struktūrą

-optimaliai reguliuoja vandens balansą. Įterpti jie tampa savotiškai rezervuarais, kurie sugeria vandenį 4 ir daugiau kartų negu sveria patys. Kai apie augalų šaknis vanduo susinaudoja, šalia esančios granulės atiduoda sukauptą vandenį augalui, o vėliau pertempia drėgmę iš toliau esančių granulių arba giliau, po šaknimis, esančių žemės sluoksnių;

-stimuliuoja augalų šaknų vystymąsi, užkerta kelią šaknų ir pašaknio ligoms;

-veikia kaip sėklų dygimo ir augalų augimo stimuliatoriai;

-mažina dirvos rūgštingumą ( vermikulitas net iki 8-15 proc.) ir jos uždruskėjimą;

-didina trąšų veiksmingumą . Įterptos ir ištirpusios trąšos taip pat kaupiasi granulėse. Todėl ne taip greit išsiplauna ir reikiamu metu atiduoda augalui;

- šviesios spalvos granulės atspindi saulės šviesą, ir neleidžia augalams perkaisti, todėl gali būti naudojamos kaip mulčas;

- šie produktai, įterpti į sunkų dirvožemį, jį supurena, taip labiau aprūpindami augalų šaknis oru. Puresnėje dirvoje mažiau svyruoja temperatūra, t. y. žemė mažiau įkaista ar atšąla;

-šie produktai yra chemiškai švarūs, neturi savybės užsiteršti ligomis, kenkėjų kiaušinėliais,

-apie 15proc. padidina derlingumą

Šios priemonės gali būti maišomos su daržo žeme, šiltnamių gruntu, vazonų substratais, kapuose sodinamų augalų substratais, gruntu, kur įrengiame vejas ir panašiai. Įterpiama į duobutes, lysves, visą plotą ar kaip tik jūs norite. 1kb.m substrato naudojama 200-500L , arba į 1 kv.m 30-100L agroperlito ar vermikulito. Vermikulitas ženkliai brangesnis nei perlitas. Be to jis netiktų, jei planuojate auginti rūgščią dirvą mėgstančius augalus.

Labai panašiai veikia ir gali būti naudojamas keramzitas, sapropelis, ceolitas.

STOCKOSORB® kristalai - tai dar vienas produktas, kuris tiktų lengvų ir sunkių dirvų „valdymui“. Tai 100% natūrali žemės gerinimo priemonė, kuri idealiai tinka medžių, krūmų, žiemos sodų, šiltnamių, daržų, kapų, vejos ir namuose augančių augalų priežiūrai. Lietuvoje šis produktas vadinamas įgėrio granulėmis arba įgėriu. Šios granulės:

- sulaiko drėgmę ir naudingas medžiagas, sumažina dažno laistymo poreikį. Augalas gauna reikiamą drėgmę karštomis vasaros dienomis,

- palaiko optimalią dirvos aeraciją ir deguonies kiekį šaknų zonoje,

-sumažina maistinių medžiagų ir trąšų praradimą dėl liūčių ar laistymo,

- apsaugo augalą nuo perlaistymo ir šaknų puvimo,

- skirta gėlėms, sodinukams, vaismedžiams, daržovėms, vejoms auginti. Gaunamas didesnis įvairių kultūrų derlius ir gausesnis gėlių žydėjimas

Naudojant  priemonę pagerėja sėklų sudygimas, pagreitėja daigų augimas, geriau vystosi šaknų sistema. Be to visiškai nekenksmingas aplinkai ir žmogui.

1 kg STOCKOSORB®  sugeria 150 l vandens. Lietaus vanduo sugeriamas greitai ir jo mažiau nuteka, tai sumažina dirvos eroziją 50% (išlaiko viršutinį dirvos sluoksnį derlingą). Kristalai, prisisotindami vandens, virsta želės konsistencijos mase. 1kb.m substrato naudojama 2kg , arba į 1 kv.m 50-200g kristalų. Priemonė veiksminga 4-5 metus.

Pjuvenos. Pjuvenomis praturtintas dirvožemis tampa puresnis, geriau sugeria drėgmę, pagerėja oro cirkuliacija, nesusidaro plutelė. Geriau tinka senesnės, bent porą metų pagulėjusios krūvoje. Rekomenduojama įterpti rudenį. Deja, vos tik įmaišius pjuvenų parūgštėja dirva, gali sumažėti deguonies, taip pat naudojamas augalams reikalingas azotas (kartu su pjuvenomis reikėtų įterpti 20-30g/kv.m. azotinių trąšų), mat šie elementai reikalingi skaidymo bakterijoms. Tačiau skaidymo procesui (tas gali užtrukti net 2-4 metus) pasibaigus ir pakalkinus žemę, šių problemų nebelieka. Dar norėčiau atkreipti dėmesį, kad jei naudosite seno sodo vaismedžių pjuvenas, jose gali būti medžio puvinio. Neužkrėskite sodo žemės.

Durpės. Jos galėtų pataisyti dirvožemio savybes, jei būtų įterpiama itin dideli kiekiai. Duodant net 300-400kg durpių 1 arui, dirvožemio masė mažai pasikeičia. Kaip trąšos durpės neveiksmingos vien dėl to, kad maisto medžiagos jose yra augalams neprieinamoje formoje. Be to, kai kada, šviežiai prikastos durpės turi augalams kenksmingų medžiagų. Tad jei jau turite durpių, jas siūlyčiau kompostuoti su mėšlu ar be jo. Toks panaudojimas būtų geresnis ir tikslingesnis.

 

Jei jums netinka ar neprieinamas nė vienas iš dirvos gerinimo būdų, galite pabandyti daržoves auginti paaukštintose lysvėse. Jos daromos vėlyvą rudenį, nuėmus derlių, rėmuose arba be jų, paprasčiausiai supilant kauburio formos lysvę. Tam tikslui iškasama nelabai gili, 20-50 cm gylio, apie 1-1,2m pločio ir ne trumpesnė nei 4m ilgio duobė. Ji gausiai užpildoma įvairiomis augalinėmis atliekomis: lapais, šakelėmis ir pan. Jei duobė gili, į dugną galima sudėti net lentgalius, kartoną. Ant viršaus supilamas apie 20 cm sluoksnis komposto, lapų, šiaudų mišinys. Tada dar toks pat sluoksnis daržo ir komposto žemės mišinys. Kiekvieną sluoksnį reikia gerai suslėgti. Lysvei įrėminti tinka bet kas: rąsteliai, tašeliai, plytos, blokeliai ir pan. Rėminkite gana sandariai, kad pajutę lysvės šilumą ir padengtas vaišes, pro plyšius neįlystų graužikai. Kad aukštesnė lysvė rėmo neišstumdytų, jį ko gero reikės paramstyti. Jei rėmo nedarysite, lysvę formuokite kauburio formos, antraip auginamos daržovės išsiskleis kartu su visu daržu. Jei pats apatinis sluoksnis gana storas, prasidėjęs puvimas pakels lysvėje temperatūrą. Dėl to tik geriau augs daržovės. Stora( gali būti iki 1m aukščio) šiltlysvė „veikia“ apie 6-7 metus. Jos privalumai:

-mažesniame plote užauginama daugiau

-šiltoje lysvėje galima pasodinti anksčiau ir gauti ankstyvesnį derlių

-beveik nereikia tręšti

-gaunamas didesnis derlius, nei paprastose lysvėse

-nereikia žemai lankstytis

-nereikia perkasti ir purenti žemės

-įrėmintą lysvę nusenku paversti mini šiltnamiu.

Trūkumai:

-pirmus-antrus metus reikia auginti „ėdrias” daržoves: pomidorus, agurkinių šeimos augalus, burokėlius, petražoles. Kitos daržovės gali prikaupti nitratų;

-nuo berėmės lysvės lietus gali išplauti sėklas. Pirmus-antrus metus geriau auginti daržoves iš daigų

-nuo berėmės lysvės lietaus ir laistomas vanduo nuteka žemyn;

-per berėmės lysvės šonus patenka graužikai. Todėl dar ruošiant lysvę, patarčiau į dugną įkloti tinklą, paliekant ilgus kraštus pakėlimui;